Senųjų išlikusių rožių paieškos

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...

Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą...

Motin mano! ar ne tavo rankos – baltos, meilios, kvapios ir švelnutės – taip mane meilingai glamonėja?

Ar ne tavo tai rankelės brangios?

Ašaroms apsirasojo žiedas...

O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną. ('Sename dvare' Šatrijos Ragana)

Šiuo metu yra kilusi didelė grėsmė išnykti daugeliui senųjų Lietuvos sodų rožių. Tai nuo XVII a. iki XIX a. antros pusės  augintos rožės, kurios išliko dėl didelio atsparumo ir prisitaikymo prie mūsų klimato. Geriausios tokių rožių „saugyklos“ – pakelės, neprižiūrėtos kapinės, senos apleistos sodybos ar šeimų iš kartos į kartą saugomi želdiniai. Dažniausiai gali būti, kad šioms rožėms tai paskutinis sezonas.

Daugelis senųjų rožių vertingos ne vien tik dėl savo atsparumo ir prisitaikymo, bet dėl savo ypatingos, unikalios istorijos, susijusios su vietove ar giminės istorija. Rožės buvo mylimos senuosiuose soduose, vienos paplito per kaimynus, draugus ištisuose kaimuose, regionuose, kitos – šeimose buvo perduodamos iš kartos į kartą. Didžioji dauguma senųjų rožių (augintų iki XIX a. antros pusės) buvo labai kvapnios, o rožių kvapas, kaip ir alyvų, jazminų – primindavo gimtuosius namus. Rožės keliavo kartu su žmonėmis ištisus šimtmečius, ir Lietuvoje galima atrasti neįtikėtinų rožių ir žmogaus kelionės istorijų.

Rosa alba 'Maxima' 

 'Minette' (miscelenous Centifolia?)

Rastinukė be pavadinimo: